Pokalbis su "Sveikos pradžios" gydytoja neonatologe dr. Egle Markūniene

 

Kai auginau savo mažus vaikus, teko laimė susipažinti su prof. Birute Obeleniene. Tada, žinoma,  ji nebuvo profesorė, bet leidyklos „Už gyvybę“ vadovė. Su ja pasidalinau mintimi, jog Lietuvoje kažkodėl motinos nesiburia į savitarpio paramos grupes. O ji entuziastingai sako, tai darom. Parašėme projektą, gavome lėšų motinystės (ir tėvystės) įgūdžių mokymams ir iš tų mokymų, dėka entuziastingų mamų, gimė pirmoji motinų savitarpio paramos grupė Kaune. Atsimenu patarimą, išgirstą kalbantis su motinomis apie jų poreikius: labai svarbu turėti svajonę. Ta svajonė visada buvo tokia klinika, kurioje derėtų mokymai, ligų prevencija, gydymas bei tolesnis bendradarbiavimas su klinikos klientais fizinės ir psichinės sveikatos klausimais. Nevadinu klinikos pacientais, nes tada mūsų mąstyme kiekvienas žmogus tampa pacientas, kurį reikia gydyti, t.y.,  suteikti paslaugą. Šia svajone pasidalinau su motinomis. Tai buvo veik prieš penkiolika metų. Yra toks priežodis, jog su svajonėmis reikia elgtis atsargiai, nes jos gali realizuotis... Dalinausi ja tarsi saldainiais su tais, kuriems bent kiek buvo įdomu... Neturiu nei brolių, nei sesių, bet turiu nuostabią draugę Laimą Mieželienę, kuri sako – darom motinystės mokyklėlę... ir padarėm. Prisijungė bendramintė gyd. Banga Kulikauskaitė. Svajonė ėmė „pūstis“, nes svajojome jau trise iki natūralaus gimdymo namų... Besidalinant ta svajone,  prisijungė R. ir A. Mačiuičių šeima. Tačiau paaiškėjo, jog Lietuvoje tokie reikalavimai gimdymo namams, jog apie natūralaus gimdymo namus net nesvajok...

Bet ta gražioji svajonė, kai susibūrė tokia graži svajoklių kompanija, realizavosi ir jau pusmetis kaip gyvuoja šeimos klinika „Sveika pradžia“. Pirmieji mėnesiai tokie pat, kaip ir augančio kūdikėlio: vystyklai, verksmas, po to jau akių kontaktas, pirmoji šypsena, galvytės laikymas ir t.t. Šešių mėnesių kūdikėlis bando sėstis, bet vis nusvyra į šoną J. Tikimės, kad pradės mūsų „ kūdikis“ ir vaikščioti, ir kalbėti, ir žaisti, ir pokštus krėsti, nes auklės tikrai nuostabios. Tai visa klinikos komanda: dr. S.Paulauskienė, gyd. E. Nevardauskaitė Rudzikienė, gyd. V. Mačiulienė, gyd. R. Grigelionienė, gyd. R. Telišauskaitė, slaugytojos D. Leščinskienė, R. Brazevičiūtė, I. Leskauskytė, slaugytoja - masažistė R. Blažienė ir kiti specialistai.

 

Kauno klinikose dirbu nuo pat rezidentūros baigimo, jau septyniolika metų. Nors kartais juokauju, jog dirbu jau 39 metus. Mano mama dirbo Kauno klinikose gydytoja rentgenologe. Dažnai mane pasiimdavo į budėjimus, kad padėtų padaryti pamokas, o ir taip, kad pabūtume drauge. Man būdavo labai įdomu, jausdavausi tikra „darbuotoja“. Kai nepavyko iš pirmo karto įstoti į tuometinį medicinos institutą, dirbau klinikose sanitare.

Tai tokia buvo mano karjeros pradžia. Po to  – ilgos medicinos studijos, pediatrinė rezidentūra. Pradėjus dirbti Neišnešiotų naujagimių skyriuje, vyko specialistų ruošimo reforma, nes atsirado naujos disciplinos ir paaiškėjo, jog dirbdama jau neonatologe, turiu baigti naująją Neonatologijos rezidentūrą. Įsteigus atskirą Neonatologijos kliniką, kaip universiteto padalinį (seniau tai vadindavosi katedromis), atsirado doktorantūros studijos, o mokslas, tyrimai, mokymai mane labai traukė. Tuo metu jau skaičiau paskaitėlės klinikų moterų konsultacijoje apie kūdikių žindymą, priežiūrą, nes buvau baigusi PSO žindymo kursus, koordinavau Naujagimiui palankios ligoninės (NPL) diegimo principus, nes buvau grįžusi iš stažuotės Švedijoje Boros ligoninėje, kurioje viskas sukosi apie magišką sakinį, kad tą ar aną jie daro todėl, kad laikosi NPL principų. Taigi, studijas pratęsiau doktorantūroje, atlikau itin mielą širdžiai tyrimą. Ne tyrimą dėl tyrimo, bet tyrimą naudingą praktikoje man ir šeimoms. Būnant doktorantu visada tenka dėstyti ir studentams. Tai buvo be galo įdomus, pilnas kūrybos ir iššūkių metas.

Baigus doktorantūrą ir 2004 m. apgynus disertacinį darbą, mane universiteto vadovybė pakvietė dalyvauti konkurse Neonatologijos klinikos vadovo pareigybėms užimti. Niekada nemaniau, kad galėčiau vadovauti. Buvau beveik jauniausia klinikos gydytoja. Na, bet kadangi buvome dvi pretendentės, pamaniau, kodėl nepabandžius. Šiam iššūkiui pritarė ir šeima, nors vaikams sakiau, jog mamos namie beveik nebus... Bet jie sutiko... Tikėjausi, kad vis tiek laimės kolegė, ilgametė skyriaus vedėja, turinti daug administracinės patirties, miela ir mylima kolektyvo. Bet atsitiko taip, kad rinkimų akmenėlis teko man. Tai buvo nuostabus septynerių metų laikotarpis, pilnas iššūkių ir atsakomybės. Kolektyvas didelis, apie 200 darbuotojų, 100 ligoniukų su tiek pat mamyčių ir tėvelių. Savo antros kadencijos jau neužbaigiau, nes beveik tuo metu vyko dideli pokyčiai ir šeimoje. Persikraustėme dėl vyro darbo gyventi į Vilnių. Tačiau to „kūdikio“  Kaune negalėjau palikti, mesti... Todėl šešis metus kas rytą važinėjau Vilnius-Kaunas, o vakare atgal, penkis metus vieną ar du kartus per savaitę dar užsukdama į motinystės mokyklėlę paskaityti tėvams paskaitų. Pradėjau suprasti, jog nebegaliu būti dviejų ponų tarnas, ypač, kai šeimos klinikos svajonė pradėjo realizuotis. Neonatologijos kliniką perdaviau kitai nuostabiai kolegei, entuziastingai pradėtų darbų palaikytojai ir naujų idėjų generatorei dr. R. Tamelienei. Visiškai atsisakyti didžiosios neonatologijos, akademinio, mokslinio darbo dar negaliu, tačiau didesniąją jau savęs dalį atiduodu šiam kūdikėliui, kurio vardas „Sveika pradžia“.

 

Didžiulį džiaugsmą kelia tai, jog sutinku labai motyvuotus, žingeidžius, mylinčius tėvus, siekiančius geriausio savo vaikui. Džiugina, kai mūsų klinikos šeimos nariais tampa tėvai, kurie besilaukdami kūdikio lankėsi mūsų mokyklėlėje, nes tuomet mūsų bendravimas virsta į bendradarbiavimą, dialogą vardan vaikelio sveikatos.

Kelia rūpestį, bet gal sakyčiau, liūdina tai, jog kartais tėveliai ateina pas mane ar kitą kolegą, kaip pas burtininkę ar kokią gerąją fėją, kuri pamojuos ranka, išrašys stebuklingą vaistuką ir problema jau bus išspręsta. Visgi gydytojas yra konsultantas, patarėjas. Būtinas bendras darbas: mano kaip gydytojos, turinčios vienokių ar kitokių žinių, patirties, ir tėvų noras įsiklausyti, bandyti, nenuleisti rankų ir veikti.

 

Jei grįžtame prie disertacijos temos, tai pirmiausiai šią temą padiktavo asmeninė žindymo patirtis. Žindant pirmąją dukrą pagal visas sovietinės medicinos rekomendacijas, buvau iš tų lamingųjų, kuri neprarado pieno dar gimdymo stacionare. Bijodama guzų ir mastito taip įnirtingai nutraukinėdavau pieną po maitinimo, jog iki 6 mėnesių aptaškiau pienu visus baldus ir dar ilgai jie nenusivalė. Užvariau pieno gamybą, kiek mano organizmas galėjo pagaminti. Kažkam dar atiduodavau. Tada buvo populiarus donorinis pienas, nes buvo labai daug nežindančių mamų dėl motinos laktacijos fiziologijai prieštaraujančios sveikatos priežiūros praktikos. Pirmąją dukrą pavyko maitinti iki dešimties mėnesių, o po to išėjau į rezidentūrą ir ji, protestuodama, atsisakė krūties pati. Dukrelė buvo rami, valgydavo tvarkingai kas 3-4 val. ir didesnių triukšmų nekėlė.

Su sūnaus gimimu medicinoje jau prasidėjo virsmas. Vaikai buvo sugrąžinti mamoms, baigėsi naujagimių kambarių praktika, atsirado ministro įsakymas, reikalaujantis pradėti žindyti naujagimį dar gimdymo palatoje. Sūnus ištisai verkdavo ir dar griežtas maitinimo grafikas baigė mus nuvaryti nuo kojų. Ir kai jam esant trijų mėnesių iš nuovargio su juo užmigau lovoje (nes tada, šiukštu, miegoti vienoje lovoje su vaiku buvo draudžiama!) ir pabudau išsimiegojusi, supratau, kad vaikui reikėjo mano artumo ir jis prie manęs ramiai sau miegojo.... Nusispjoviau į tuos griežtus reikalavimus ir šiek tiek drebančia širdimi miegodavau ir maitindavau jį naktį savo lovoje. Jis ir pats jau vėliau susirasdavo krūtį. Labai greitai papuolė jau mano minėtos leidyklos išversta ir išleista Šeilos Kipli knyga apie žindymą, kuri man padėjo atsipalaiduoti ir suprasti, kaip svarbu vaiką glausti,  maitinti krūtimi, tada, kada jis nori, o ne laikrodis liepia.... Jį maitinau devynis mėnesius, nes išėjau į darbą po rezidentūros baigimo ir jis taip užprotestavo, kad pats atsisakė krūties. Per tą laiką stažuotė Švedijoje, PSO/UNICEF kursai, mokymai, projektai, studijos Londono universiteto Vaiko sveikatos institute apie motinos pieną, žindymą. Labai norėjosi tas žinias pritaikyti praktikoje.

Trečiajai dukrai atsidėjau kaip ir dera motinai. Pasinaudojau valstybės teikiamomis garantijomis išlaikyti darbo vietą iki trejų metų. Tuo laiku rašiau disertaciją. Puikus metas – auginti vaiką ir atsidėti tyrimui. Kažkaip nesunkiai tai vyko. Tuo laiku drauge su gyvu pavyzdžiu, dukrele, vedžiau daugybę mokymų medikams, nes apie žindymą niekas nieko nežinojo. Ką daryti, kad būtų pieno? Net pati medikų bendruomenė manė, jog tokie laikai atėjo, kad mamos pienas tapo deficitu. Sunku įsivaizduoti, bet taip buvo. Po kursų būdavo daug entuziazmo. Ir tai atsispindi Lietuvos statistikoje – žindančių motinų labai padaugėjo. Jei žindančių kūdikį iki vienerių metukų 1993m. buvo 0 procentų, tai 2005 m. jau 10 procentų. Džiaugtis tikrai buvo ir yra kuo. Tačiau būdavo ir skeptikų, kurie sakydavo, jog penkiasdešimt metų darėm vienaip, o dabar staiga nauja šluota, sakot priešingai, kaip antai maitinti pagal poreikį, kada vaikui užeina, o ne pagal grafiką. Sugadinsim vaikams skrandžius, motinoms dantys išbyrės ir pan. Kiti net neidavo į kursus sakydami, ką čia galima 40 valandų apie tą žindymą kalbėti. Yra „papai“ ir žindai. Taigi, siauro mąstymo žmonių ir medikų tarpe visad buvo ir turbūt bus... Jie net nežino, kokio storio knygos yra vien apie šį moters gyvenimo laikotarpį, kai ji gamina pieną,  t.y. laktacijos laikotarpį, prirašyta. Galėtume tai pavadinti laktologija. Mane kolegos kartais patraukdavo per dantį, vadindami  motina maitintoja, ypač, kai kiekvienos bendros vizitacijos metu bandydavau išsiaiškinti su mama ir kolegomis, kodėl vienas ar kitas vaikelis negauna mamytės pieno, ir yra maitinamas dirbtinai.

 

Norėtųsi klinikai linkėti sveikai pradėjus toliau sveikai augti. Sveikų, kūrybingų santykių kolektyve ir su mūsų klinikos pacientais, gal būt tiksliau – klinikos šeimos nariais, nes visi daromės susiję vienokiais ar kitokiais ryšiais. Kad visada vyktų dialogas ir bendradarbiavimas, kad žiūrėtume į vienas kitą geranoriškai ir supratingai iš abiejų pusių. Nesinorėtų tokio verdikto iš vienos pusės „pacientas visada teisus“ arba iš kitos „pacientas – tai problema“. Sergantis žmogus būna irzlesnis, priekabesnis, deja ir gydytojas ar slaugytoja kartais būna pavargę ir ne visada pajėgia nusišypsoti ir pilnutinai išklausyti bei patenkinti visus lūkesčius. Taigi, abipusio supratimo ir tolerancijos bendradarbiavimo kelyje.