„Kai kuriems dalykams geriau išlikti nepaliestiems mokslo skalpelio, ypač paslaptingam romantiškos aistros fenomenui…“ (William Proxmire)
Sunku nesutikti su šiais amerikiečio politiko žodžiais, visgi socialiniai mokslai ignoruoja tokius sentimentus ir analizuoja meilės jausmo anatomiją, o gyvenimo realybė prašyte prašosi atsigręžimo į save. Šiais laikais santuoka tradiciškai laikoma oficialiu meilės santykių įteisinimu ir tuokiamasi dažniausiai iš meilės, tačiau… Lietuva ES statistikų minima tarp skyrybų rekordininkų.
Šiuo metu šimtui santuokų Lietuvoje tenka 57 skyrybos! Na, o Amerikos mokslininkai, peržvelgę statistiką, daro išvadą, kad vidutiniškai santuoka trunka tik septynerius metus.
Kodėl laimingai, bet trumpai?
XX a. Vakarų visuomenėje tapo madinga vienas kitam siūlyti partnerystę, lygias teises. Sutuoktinis įsipareigoja būti nepriklausomas, draugiškas, tolerantiškas, konkurencingas, supratingas, pakantus ir mandagus. Tokia „meilė“ – tai surastas racionalus išsigelbėjimas nuo vienatvės. Meilė ir įsipareigojimas vienas kitam santuokoje keičiami į partnerystės sutartį, lavinant konflikto sprendimo ir sekso įgūdžius.
Taip siekiama sėkmingos adaptacijos ir vengiama artimo meilės santykio, kuris pareikalautų daugiau drąsos, valios ir pastangų. Psichologas Rollo May teigia, kad šiuolaikiniai žmonės, Eros iškeitę į seksą, vienas prie kito drįsta liestis tik pirštų galiukais, o vieno partnerio pasirinkimas jiems kelia „nuosprendžiui prilygstantį nerimą“.
Siekdami idealaus santuokos modelio, nūdienos vyrai ir moterys susiduria su atskaitos taško sunkumais. Vieną iš jų apibūdina Erichas Fromas: „Daugeliui žmonių meilės problema – tai ne mylėti ar sugebėti mylėti, o pirmiausia būti mylimam. Taigi jiems svarbiausia būti mylimiems, o ne būti mylintiems, svarbiausia gauti, o ne duoti, turėti, o ne būti.“ Galbūt tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl meilė dažnai trunka taip trumpai.
Patriarchalinėje santvarkoje gyvenęs filosofas A.Šopenhaueris teigė, kad moteris vyrui gali suteikti tik lytinį pasitenkinimą, o vyras moteriai duoda viską: turtą, visuomeninę padėtį. Ir nors santuokinės meilės samprata nuo to laikmečio kito, visgi ir į nūdienos santuoką neretai žiūrima kaip į rinkos taisyklėmis pagrįstą verslo sutartį.
Tyrimai rodo, kad pirmais santuokos metais keičiasi partnerių bendra veikla: mažiau dėmesio skiriama laisvalaikiui ir pramogoms, daugiau – darbinei partnerystei. Kintantys santuokiniai ryšiai tampa sunkiu išbandymu tiems, kurie tuokdamiesi aistringos meilės periodu nesitikėjo kaitos ir santykių dinamiškumo.
Kad santuoka netaptų ilga, bet nelaiminga
Kas gi atsitinka po dešimties ir daugiau metų su meile, dėl kurios santuoka buvo sukurta? O gal meilė tiesiog taip pasikeičia, kad sutuoktiniai jos nebeatpažįsta? Kodėl vieni sutuoktiniai ir po dešimt dvidešimt metų teigia, kad juos vis dar sieja meilė, o kiti kartu gyvena tik „iš įpročio“?
Norėdamos pasimokyti iš ilgai ir laimingai kartu gyvenančių porų, atlikome kokybinį tyrimą Lietuvoje. Kiekviena tyrimo dalyvių pora interviu metu turėjo atsakyti į vieną klausimą: ,,Kaip jūsų santuokoje reiškiasi meilė?”. Tyrimui buvo pasirenkamos poros, kartu išgyvenusios santuokoje 10-15 metų ir manančios, kad porą vis dar sieja meilė. Siekėme suprasti, kuo ypatinga meilė tų sutuoktinių, kurie teigia, kad kartu pragyvenę nemažai metų vis dar myli vienas kitą? Kaip reiškiasi jų meilė? Kaip jie ją atpažįsta, pastebi?
Mūsų tyrimas parodė, jog ilgalaikių sutuoktinių meilė reiškiasi ir jos raiška suvokiama labai skirtingai, kaip unikalus tik tai porai būdingas fenomenas, tačiau bendra tai, kad ilgalaikė meilė visiškai nepanaši į pirminį įsimylėjimą, kai būna ryškūs jausmai ar aistringa fizinė trauka, ji atskleidžia įvairesnes žmogiškąsias vertybes.
Išaiškėjo keli bendri ilgalaikės meilės ypatumai, kuriuos būtų galima išvardinti kaip priemones, padedančias išgelbėti, išsaugoti ir netgi sukurti naują meilę gyvenant ilgalaikėje santuokoje:
• Sąmoningas nuolatinis siekimas pabūti kartu, patirti bendrumo jausmą.
• Partnerio pozityvių veiksmų ar ketinimų pastebėjimas ir įvardijimas, dėkingumo reiškimas.
• Noras rūpintis kitu, suteikti kitam žmogui malonumą, netgi peržengiant savo įprastas elgesio su kitais ribas.
• Noras ir gebėjimas pažinti vienas kitą, toleruoti skirtumus ir atleisti.
• Nuolatinės valios pastangos, kuriant meilės santykius: sutuoktinio išskirtinumo matymas, jo stebinimas maloniomis smulkmenomis, tiesioginio vienas kito kaltinimo vengimas.
• Iškilusios problemos (pvz., aplinkinių kritika, priklausomybė nuo alkoholio, buvusių skyrybų patirtis, liga) pavertimas porą vienijančiu faktoriumi.
• Puoselėjimas tokių žmogiškųjų vertybių, kaip pagarba, pareiga ir atsakomybė, įsiklausymas, atvirumas ir nuoširdumas.
• Abipusis pritarimas tradiciniam šeimos modeliui.
dr. Agnė Matulaitė
psichologė – psichoterapeutė,
Lina Vėželienė
psichologė – psichoterapeutė
