Medicininių tyrimų klasifikacija yra klinikinės diagnostikos sistema, pagal kurią tyrimai skirstomi pagal paskirtį, tiriamą mėginį ar kūno sritį, atlikimo metodą, invazyvumą, laiką ir klinikinį sprendimą, kuriam jie reikalingi.
Ši klasifikacija priklauso medicinos diagnostikos sričiai ir padeda gydytojui parinkti tinkamą tyrimą: ligai nustatyti, rizikai įvertinti, gydymo eigai stebėti arba profilaktinei patikrai atlikti.
Pagal paskirtį tyrimai parodo, kokį klinikinį klausimą reikia atsakyti
Pirmasis medicininių tyrimų skirstymo būdas remiasi jų tikslu. Tas pats kraujo, šlapimo ar vaizdinis tyrimas gali turėti skirtingą reikšmę, jei atliekamas profilaktiškai, ūmios būklės metu arba gydymo kontrolei. Gydytojas tyrimą vertina ne atskirai, o pagal simptomus, apžiūrą, ligos istoriją ir rizikos veiksnius.
Profilaktiniai tyrimai taikomi tada, kai žmogus nejaučia aiškių simptomų. Diagnostiniai tyrimai atliekami įtariant ligą. Stebėsenos tyrimai kartojami vertinant gydymo poveikį, ligos aktyvumą ar vaistų saugumą. Prognoziniai tyrimai padeda numatyti galimą ligos eigą, pavyzdžiui, onkologijoje ar kardiologijoje.
| Klasifikavimo požymis | Tyrimų grupė | Pavyzdžiai | Kas dažniausiai atlieka |
|---|---|---|---|
| Paskirtis | Profilaktiniai, diagnostiniai, stebėsenos, prognoziniai | Bendras kraujo tyrimas, gliukozė, PSA, HbA1c | Šeimos gydytojas, gydytojas specialistas, laboratorija |
| Mėginys | Kraujo, šlapimo, išmatų, audinių, tepinėlių | Kreatininas, šlapimo tyrimas, biopsija, PGR tepinėlis | Slaugytojas, laboratorijos specialistas, gydytojas |
| Metodas | Laboratoriniai, vaizdiniai, funkciniai, endoskopiniai | Ultragarsas, rentgenas, EKG, kolonoskopija | Radiologas, kardiologas, endoskopuotojas, technologas |
| Invazyvumas | Neinvaziniai, minimaliai invaziniai, invaziniai | EKG, kraujo paėmimas, punkcija, biopsija | Pagal procedūros pobūdį ir riziką |
Pagal mėginį tyrimai siejami su konkrečia organizmo medžiaga
Laboratorinėje medicinoje tyrimai dažnai skirstomi pagal tai, kokia biologinė medžiaga tiriama. Kraujo tyrimai vertina kraujo ląsteles, elektrolitus, fermentus, hormonus, uždegimo žymenis ir medžiagų apykaitą. Šlapimo tyrimai padeda vertinti inkstų, šlapimo takų, gliukozės ar baltymų išskyrimo pokyčius.
Išmatų tyrimai naudojami virškinamojo trakto kraujavimui, infekcijoms, parazitams ar uždegimo požymiams nustatyti. Tepinėliai imami iš nosiaryklės, gimdos kaklelio, žaizdos, šlaplės ar kitų gleivinių. Audinių tyrimai, įskaitant biopsijas, svarbūs patologijoje, kai mikroskopu vertinama ląstelių sandara ir galimi navikiniai pokyčiai.
- Kraujas: bendras kraujo tyrimas, CRB, kepenų fermentai, lipidograma, hormonai.
- Šlapimas: bendras šlapimo tyrimas, pasėlis, albumino ir kreatinino santykis.
- Išmatos: slapto kraujo, kalprotektino, parazitologiniai ir mikrobiologiniai tyrimai.
- Tepinėliai: PGR, citologija, mikrobiologinis pasėlis.
- Audiniai: histologija, imunohistochemija, molekuliniai navikų žymenys.
Pagal metodą tyrimai atskiria laboratoriją, vaizdinimą ir funkcijos vertinimą
Metodas nurodo, kokiu būdu gaunama medicininė informacija. Laboratoriniai tyrimai matuoja medžiagas arba ląsteles biologiniuose mėginiuose. Vaizdiniai tyrimai rodo organų struktūrą, jų dydį, tankį, kraujotaką ar anatominius pakitimus.
Radiologijoje naudojamas ultragarsas, rentgenografija, kompiuterinė tomografija ir magnetinio rezonanso tomografija. Ultragarsas dažnai taikomas pilvo organams, skydliaukei, kraujagyslėms, širdžiai, nėštumui vertinti. Rentgenas dažniausiai naudojamas krūtinei, kaulams ir sąnariams. Kompiuterinė tomografija geriau parodo plaučius, kaulus, kraujavimą, traumas ir kai kuriuos navikus. Magnetinio rezonanso tomografija dažnai taikoma galvos smegenims, stuburui, sąnariams, minkštiesiems audiniams.
Funkciniai tyrimai vertina, kaip organas veikia. Elektrokardiograma registruoja širdies elektrinį aktyvumą. Spirometrija matuoja plaučių funkciją. Holterio monitoravimas fiksuoja širdies ritmą ilgesnį laiką. Šie tyrimai dažnai reikalingi tada, kai vien struktūrinio vaizdo nepakanka.
Pagal invazyvumą tyrimai skiriasi rizika ir pasiruošimu
Invazyvumas rodo, ar tyrimo metu pažeidžiama oda, gleivinė arba patenkama į kūno ertmes. Neinvaziniai tyrimai paprastai atliekami iš išorės: elektrokardiograma, ultragarsas per odą, kraujospūdžio matavimas, pulso oksimetrija. Jie nesukelia audinių pažeidimo.
Minimaliai invaziniai tyrimai apima kraujo paėmimą iš venos, kapiliarinio kraujo tyrimą, kai kuriuos tepinėlius. Invaziniai tyrimai apima biopsijas, punkcijas, endoskopijas su intervencijomis, angiografiją. Tokias procedūras atlieka gydytojai arba specialiai apmokyti sveikatos priežiūros specialistai, laikydamiesi aseptikos, paciento saugos ir informuoto sutikimo principų.
Pagal tiriamą kūno sritį klasifikacija padeda pasirinkti specialistą
Tyrimai gali būti skirstomi pagal organų sistemas. Kardiologiniai tyrimai susiję su širdimi ir kraujagyslėmis: EKG, echokardiografija, krūvio mėginys, lipidograma, troponinas. Neurologiniai tyrimai apima galvos smegenų, nugaros smegenų, nervų ir raumenų vertinimą: MRT, elektroencefalografiją, elektroneuromiografiją.
Gastroenterologijoje tiriami stemplė, skrandis, žarnynas, kepenys, kasa ir tulžies sistema. Čia naudojami kepenų fermentai, pilvo ultragarsas, endoskopija, kolonoskopija, išmatų žymenys. Ginekologijoje tiriami gimda, kiaušidės, gimdos kaklelis ir krūtys: citologinis tyrimas, ŽPV tyrimas, echoskopija, mamografija. Urologijoje vertinami inkstai, šlapimo pūslė, prostata ir šlapimo takai.
Pagal laiką tyrimai skirstomi į skubius, planinius ir periodinius
Skubūs tyrimai atliekami tada, kai rezultatas gali keisti sprendimą per minutes ar valandas. Pavyzdžiai yra troponinas įtariant miokardo infarktą, D-dimerai atrenkant trombozės riziką, kraujo dujos esant kvėpavimo nepakankamumui, kompiuterinė tomografija po traumos.
Planiniai tyrimai atliekami numatytu laiku, kai nėra tiesioginės grėsmės gyvybei. Periodiniai tyrimai kartojami pagal ligos eigą arba patikros programas. Sergant cukriniu diabetu stebimas glikuotas hemoglobinas, inkstų funkcija ir akių būklė. Vartojant kai kuriuos vaistus gali būti tikrinami kepenų fermentai, kraujo ląstelės ar krešėjimo rodikliai.
Pagal rezultatų pobūdį tyrimai būna kiekybiniai, kokybiniai ir aprašomieji
Kiekybiniai tyrimai pateikia skaičių ir matavimo vienetą. Pavyzdžiui, hemoglobinas matuojamas g/l, gliukozė – mmol/l, kreatininas – µmol/l. Rezultatas vertinamas pagal etalonines ribas, paciento amžių, lytį, nėštumą, vaistus ir klinikinę situaciją.
Kokybiniai tyrimai atsako, ar žymuo aptiktas. Taip gali būti pateikiamas kai kurių infekcijų antigenų, antikūnų ar genetinės medžiagos tyrimas. Aprašomieji tyrimai pateikia gydytojo specialisto išvadą, pavyzdžiui, radiologo, patologo ar endoskopuotojo aprašą. Tokia išvada gali turėti standartizuotas kategorijas, bet klinikinę prasmę nustato gydantis gydytojas.
Klasifikacija nereiškia diagnozės be klinikinio konteksto
Medicininis tyrimas yra diagnostikos įrankis, o ne atskira diagnozė. Net aiškiai nukrypęs laboratorinis rodiklis gali turėti kelias priežastis: infekciją, uždegimą, vaistų poveikį, dehidrataciją, organo pažeidimą ar mėginio paėmimo klaidą. Normalus rezultatas taip pat ne visada paneigia ligą, jei simptomai ryškūs.
Dėl to tyrimų klasifikacija naudinga tik tada, kai padeda atsakyti į tikslų klinikinį klausimą. Kas tiriama? Kuri kūno sistema įtariama? Ar reikia skubaus sprendimo? Ar tyrimas skirtas patikrai, diagnozei, gydymo stebėsenai, ar rizikos vertinimui? Šie klausimai sudaro praktinį medicininių tyrimų skirstymo pagrindą.
Šaltiniai
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK557716/
https://www.who.int/news-room/questions-and-answers/item/diagnostics
https://medlineplus.gov/lab-tests/
https://www.cdc.gov/labquality/
